Dešimtieji Povilo Višinskio skaitymai

Turinys

E. Stryczynska-Hodyl. Povilas Višinskis - lenkų laikraščio OGNIWO bendradarbis

"Ogniwo:  tygodnik naukowy,  spoleczny,  literacki  i  politycz-Grandis: mokslo, visuomenės, literatūros ir politikos savaitraštis), ėjo tiktai trejus metus (1902-1905), laikomas vienu svarbiausių XX a. pradžios pažangių lenkų laikraščių. Su juo bendradarbiavo Povilas Višinskis, tad verta keletą žodžių pasakyti apie jo publikuotus tame laikraštyje tekstus.

Ogniwo pradėtas leisti Varšuvoje 1902 m. pabaigoje, Liudviko Kšivickio   (Ludwik   Krzywicki,    1859-1941),    Stanislovo   Posnerio Stanislaw Posner, 1868-1930) ir Stanislovo Stempovskio (Stanislaw Stempowski, 1870-1952) pastangomis. Būdami socialdemokratijos šalininkai, stengėsi įkurti naują ir progresyvų laikraštį. Siekdami koncesijos, įtikino fabrikantą Leoną Niemyskį, turintį daug ryšių ne tik Varšuvoje, tapti laikraščio leidėju. Šis per pusę metų gavo koncesiją ir gruodžio 5 d. b pirmas Ogniwo numeris. Savaitraštis buvo leistas be pertraukos beveik iki1905 m. pabaigos, nors visą laiką grūmėsi su finansinėmis problemomis. Revoliucijos metu Ogniwo ryškiai manifestavo solidarumą su proletarais, o į tai valdžia žiūrėjo nepalankiai. Taigi paskutinis savaitraščio numeris, išėjęs 1905 m. gruodžio 18 d., buvo konfiskuotas. Laikraštį uždrausta, o Leoną Niemyskį ne tik nuteisė, bet ir uždraudė jam leisti kokį nors periodinį leidinį, vadovauti knygynui ar rašomųjų reikmenų parduotuvei.

Išskyrus pirmąjį, turėjusį 32 puslapius, savaitraščio numerių apim-tis beveik visada buvo ne daugiau kaip 24 puslapiai. Kalbant apie Ogniwo, labai svarbus atrodo faktas, kad Krzywickio parašytas pirmame numeryje rib visą laikraščio egzistencijos laiką buvo aktualus. Šis credo išreiškė tikėjimą mokslo reikšmingumu, meno svarbumu ir žmogaus kilnumu. tarp XX a. pradžios visuomeninio ir kultūrinio pobūdžio laikraščių Ogniwo yra, be abejo, vienas iš svarbiausių, nes telkė įtakingus kultūrai ir literatūrai veikėjus bei nusipelniusius visuomenei ir mokslui žmones.

Ogniwo turėjo pastovius skyrius. Be mokslo, literatūros, politinio ir visuotinio tipo straipsnių ir feljetonų, daug vietos užėmė korespondencijos iš užsienio ir iš atskirų Rusijos gubernijų. Tad ir Lietuvos visuomeniniam bei kultūriniam gyvenimui buvo čia skirta nemažai dėmesio. Gaila,  | kad dauguma spausdintų tekstų buvo anoniminiai. Tokių net slapyvardžiu nepasirašytų korespondencijų, notų ar straipsnių daugiausia spausdinta revoliucijos metu, nors jų netrūko ir anksčiau. Verta, pavyzdžiui, paminėti, kad 1903 m. pasirodė straipsnis apie Šiaulių gimnazijos istoriją, kuriame kruopščiai pasakojama, kiek reikėjo pastangų ją įkurti („Szawle" , 1903, nr. 40, s. 964). Yra autorių iš Lietuvos, pasirašiusių ir savo pavarde. Vienas jų -Mykolas Biržiška (1882-1962), kuris savo pavarde paskelbė du straipsnius. Pirmas yra skirtas XVI a. Lietuvos istorijai ir literatūrai (1903 nr. 41, s. 985), o antrame kalbama apie lietuvių literatūros raidą XIX amžiuje'(1904, nr. 21, s. 495). Daug straipsnių ir korespondencijų iš Lietuvos, pasirašinėdamas slapyvardžiu „Kunigas", buvo paskelbęs Henrikas Balcevičius (Henryk Balcewicz). Be to, Ogniwo buvo išspausdintas Žemaitės apsakymo „Prie užvertos langinės" vertimas - „Za okiennicą" (1903, nr. 36, s. 854) (vertėjo inicialai - J. M.).

P. Višinskis su Ogniwo bendradarbiavo nuo pat pradžios. Nors savaitrštyje yra tiktai šeši jo tekstai, svarbu tai, kad pirmas iš jų - straipsnis apie Nemuno - Ventos kanalo projektą pasirodė jau pirmame numeryje („Ze Žmudzi", 1903, nr. 1, s. 26-27). Paskutinis Višinskio straipsnis („Lužne myšli Litwina w sprawie litewskiej", 1905, nr. 39, s. 864 865) buvo paskelbtas kelis mėnesius prieš savaitraščio uždraudimą.

Višinskio tekstų apimtis ir vertė nevienodos. Daugiausia tai korespondencijos, skirtos vietiniams įvykiams. Iš Marios Lipskos ir Romano Lotho sudarytos Ogniwo bibliografijos matyti, kad du iš jų yra straipsniai ( „Ze Žmudzi", 1903, nr. 1, s. 26-27; „Luzne mysli Litwina w sprawie litewskiej", 1905, nr. 39, s. 864-865), trys korespondencijos („Z gubernu kowienskiej", 1903, nr. 10, s. 239; „Rosiejnie", 1904, nr. 31, s.740;" Szawle", 1904, nr. 44, s. 1051) ir viena nota („Z gubernii Kurlandzkiej" 1903, nr.' 2, s. 52). Tiktai vieną iš jų - paskutinį tekstą- Višinskis pasirašė savo pavarde, o visus kitus slapyvardžiu „Žemajtis" (Žemaitis).

Apibūdinant Višinskio tekstus, reikia pasakyti, kad visi be išimties, nors ir nedideli, yra pilni konkrečios informacijos, liečiančios lietuvių tautos kultūrinį bei visuomeninį gyvenimą. Kiekviename iš jų jaučiama, kad Višinskiui labai rūpi lietuvių kalba bei lietuvių kultūra. Bet kartu verta pabrėžti, kad tas „aktyvus tautinio išsivaduojamojo judėjimo veikėjas" (Lietuvių literatūros enciklopedija, Vilnius, p. 546), išreikšdamas savo didelį rūpestį dėl tautos ateities, vengia iškilmingų žodžių ir patetiškų frazių, o nesyk pasitelkia humorą.

Humoreskos bruožai labiausiai matyti korespondencijoje, kurios tema - spaudos lotyniškomis raidėmis draudimas ir kurioje pasakojama, kaip poną| Višinskį teisė už vaidinimo Velnias spąstuose afišų išklijavimą („Z gubernii kowienskiej", 1903, nr. 10, s. 239). Prisidengęs slapyvardžiu "Žemaitis", aprašė savuosius nuotykius. Nors tema svarbi ir, be abejo, ne juokams paskelbta, vis dėlto Višinskio tekstas ryškina situacijos komizmą ir absurdą. Jame pajuokiama ir valdžia, ir policija, ir teismas. Teksto autorius kiek provokuodamas tvirtina, kad nėra įstatymo, draudžiančio spausdinti lietuviškas knygas lotyniškomis-lenkiškomis raidėmis, kad 1866 m.  buvo įsakyta, jog „tiktai valdiniai leidimai lietuvių kalba būtų spausdinti rusiškomis raidėmis". Ir galų gale konstatuoja: "jeigu net būtų toks įstatymas, tai ponas Višinskis jo neperžengė, nes afišos buvo spausdintos lolyniškomis-lietuviškomis raidėmis, kurios daug kuo skiriasi".

Be to, iš teksto aiškiai matyti, jog lietuviai (rengdami lietuvių mė-gėjų teatrą) dėjo daug pastangų, kad galėtų plėtoti savo kultūrą ir išsaugoti suvo kalbą. Nemažiau įdomi šia prasme yra nota iš Kuršo gubernijos („Z gubernii  Kurlandzkiej", 1903, nr. 2, s. 52) apie įvykusį mėgėjų teatro
spektaklį. Joje skelbiama:

Subačiuje lietuvių kalba [vyko mėgėju spektaklis. Sutikus valdžiai, buvo pastatyta Keturakio komedija „Amerika pirtyje". Spektaklis buvo surengtas latvių draugijos teatre. Salė buvo pilna lietuvių ir latvių; po Am. pirt. buvo parodytas vodevilis latvių kalba.

Nors tai tikrai nedidelis tekstelis (tik keturi sakiniai), bet svarbu pabrėžti, kad iš šių  kelių sakinių viena vertus, paaiškėja, kad reikėjo ryžto įsipareigoti pastatyti spektaklį lietuvių kalba, o antra vertus - kad lietuviai ir latviai, užmegzdami ryšius, kartu dirbo savo tautos labui.

Korespondencijoje iš Šiaulių („Szawle", 1904, nr. 44, s. 1051)  iš tikrųjų paaiškėja, kad Višinskis rūpinosi lietuvių kalbos taisyklingumu. Šiame tekste autorius vėl atkreipia dėmesį į tai, kad lenkiškos ir lietuviškos raidės nevienodos. Višinskis visų pirma pabrėžia, kad „Varšuvos spaudoje išspausdintose žinutėse" apie Rusijos valdžios duodamą koncesiją dviem naujiems lietuviškiems dienraščiams yra „gausu klaidų". Nors pats Višinskis to neparašė, bet iš jo teksto galima spręsti, jog klaidų atsirado dėl lenkiškos spaudos redaktorių ignorancijos. Žinučių autoriai ne tik klaidingai parašė dienraščių pavadinimus (vietoj „Vilniaus Žinios" „Wilnjans Zinjos", vietoj „Lietuviškas Laikraštis" „Lietuwiskas Lajkraastis"), bet dar iškreipė „Vilniaus Žinių" vyriausiojo redaktoriaus ir „Lietuviško Laikraščio" savininko pavardes. Tad, užuot parašius Vileišis Petras (Wilejszis Piotr) buvo nepagarbiai išspausdinta Vilenšteinas (Wilensztejn), o pirklį Smilgą (kupiec Smilgo) dar nemandagiau paskelbė esant Kupczyc Smilno (lenk. kupczyc - prekiauti, pardavinėti; spekuliuoti). Be tų gana plačių pastabų, Višinskis dar išreiškė savo abejones dėl nelabai aiškios abiejų dienraščių krypties.

Taip pat įdomi yra korespondencija iš Raseinių („Rosiejnie", 1904, nr. 31, s. 740). Šis kasmetinei žemės ūkio parodai skirtas tekstas, viena vertus, rodo, kad civilizaciją keičia ir kaimo gyvenimas. Žemdirbiai čia parodo ne tik „daug arklių, karvių ir audinių", bet yra susidomėję staklėmis ar kuliamąja mašina, kurios vis techniškai tobulinamos. Kita vertus, pažymima, jog šių technikos tobulinimų išradėjai yra paprasti piemenys. Kai kurie iš tų piemenų kasmet rodo naują savo išradimą. Be to, jiems žadama parama ir globa, tačiau parodai pasibaigus, neatsirasdavo nei galimybių tesėti pažadą nei siųsti paprastą berną į mokyklą. Korespondencijoje minėtas piemuo Burneikis, kuris, nesulaukęs „kunigaikščio O." globos, galų gale gavo pagalbą iš kitų žmonių ir nemokamai pradėjo praktikuoti liejykloje netoli Šiaulių. Įdomi ir kito piemens istorija. Šis bernas (pavardė nepaminėta), gebantis labai gražiai drožinėti medines žmonių ir žvėrių figūras, pasak Višinskio, „dabar yra Krokuvos Dailės Akademijos studentas". Visuomenės gyvenimo atžvilgiu svarbiausia atrodo labai nepalanki nuomonė apie Raseinių Ūkio draugijos narius, iš kurių, anot Višinskio, bemaž niekas nieko nedaro, net nesirengia įmokėti privalomo nario mokesčio. Pavyzdžiui, Raseinių ūkio mokyklos statymo projektas negali būti realizuojamas, nes „ponai piliečiai" dar  nesumokėjo prižadėtų 2 kapeikų, o dėl to ir Ūkio ministerija grasino, kad atims šiam tikslui paskirtų žemės sklypą. Višinskis atvirai tvirtina, kad Draugijos na-pulys nieko visuomenės labui nenorintys padaryti, per daug tikisi iš "neišlavintų valstiečių".

Panašių problemų, susijusių su įvairiais visuomenės sluoksnių nesusipratimais, galima aptikti jau pirmame Višinskio straipsnyje („Ze Žmudzi", 1903, nr. 1, s. 26). Kaip jau buvo minėta, straipsnis skirtas Nemuno- Ventos kanalo projektui. Jame visų pirma gana kruopščiai aptariami 1903 m. realizuojami projekto etapai, o kartu informuojama, jog atvykę inžinieriai negalėjo susikalbėti su darbininkais ir valstiečiais. Problemų atsirado todėl, kad inžinieriai lenkai  nemokėjo lietuvių kalbos, o žemaičių darbininkai nemokėjo lenkiškai ir rusiškai. Tad stengtasi pa-sinaudoti lietuviškoms mokykloms skirtu vadovėliu „Russkaja gramota dla Litowecew. Rusiszkas mokslas del letuwniku". Pagelbėti atėjo buvę kareiviai  bei rusai, seniai gyvenantys tarp žemaičių.
Paskutinis Višinskio tekstas („Luzne mysli Litwina w sprawie li ewskiej", 1905, nr. 39, s. 864), kurį autorius pasirašė savo pavarde, labiau NEGU  VISI  kiti rodo, kad Višinskis buvo ne tik didelis Lietuvos patriotas, trokštantis valstybinės Lietuvos nepriklausomybės, bet ir demokratijos šalininkas. Jam rūpėjo valstybės demokratinis pobūdis - tai matyti iš įsitikinimo, jog, be konstitucijos, tikrai laisvos ir nepriklausomos valstybės pamatu turėtų būti lygus, slaptas ir tiesioginis balsavimas. Verta pasakyti ir tai, kad Višinskis pabrėždavo, jog Lietuva, norėdama išvengti politinio ir kultūrinio uždarumo, turėtų integruotis su Europa.

Bibliografija:

Birziska Mykolas, „Ze Žmudzi (I)", Ogniwo, 1903, nr. 41, s. 985-986.
Birziska Mykolas, „Ze Žmudzi (II)", Ogniwo, 1904, nr. 21, s. 495-496.
Lipska Maria, Ogniwo, [w:] Literatura polska  XX wieku. Przewodnik encyklpedyczny, Hutnikiewicz Artur, Lam Andrzej (red.), Warszawa, 2000, s. 480
Ogniwo 1902-1905. Bibliografia zawartosci, opr. Maria Lipska i Roman Loth, Wroclaw, 1957.
„Szawle", Ogniwo, 1903, nr. 40, s. 964.
Wyszynski R, „Luzne mysli Litwina w sprawie litewskiej", Ogniwo, 1905, nr.
39, s. 864-865.
Žemajtis, „Ze Žmudzi", Ogniwo, 1903, nr. 1, s. 26-27.
Žemajtis, „Z gubernii Kurlandzkiej, Ogniwo, 1903, nr. 2, s. 52.
Žemajtis, „Z gubernii kowienskiej", Ogniwo, 1903, nr. 10, s. 239.
Žemajtis, „Rosiejnie", Ogniwo, 1904, nr. 31, s. 740.
Žemajtis, „Szawle", Ogniwo, 1904, nr. 44, s. 1051.
Žurawicka Janina, „Ogniwo", [w:] Slownik literatury polskiej XX wieku,
Brodzka Alina, Puchalska Miroslawa, Semczuk Malgorzata i in. (red.),
Wroclaw, 1992, s. 756-760.