Devintieji Povilo Višinskio skaitymai

Turinys

D.Stakeliūnaitė. Nauji potėpiai Felicijos Bortkevičienės - Povilo Višinskio bendražygės - portretui

Mykolas Romeris Povilą Višinskį vadino žymiausiu Lietuvos demokratų partijos (LDP) veikėju 1905 m. Vilniuje1. Aukšto įvertinimo nusipelno ir kita LDP narė-Felicija Povickaitė-Bortkevičienė (1873-1945). Istoriko Rimanto Miknio tyrimai įtikina, kad Višinskio ir Bortkevičienės dalyvavimas 1902-1915 m. tautiniame ir politiniame judėjime ryškiai įrašė jų| asmenybes į XIX a. pabaigos-XX a. pradžios visuomeninio politinio gyvenimo istoriją2. Abu varpininkai buvo aktyvūs LDP kūrėjai, idėjiniai ir organizaciniai partijos lyderiai. LDP iždininkė Bortkevičienė padėjo partijos pirmininkui ir programos projekto rengėjui Višinskiui3 ne tik medžiaginiuose, bet ir idėjiniuose baruose. Bendraminčių diskusijose Višinskio griežtoms demokratinėms nuostatoms Bortkevičienė pritardavo. Pažiūrų artumas lėmė, kad demokratams skylant į radikaliuosius ir nuosaikiuosius jie abu kaip tvirtos linijos šalininkai atsidūrė toje pačioje radikalų stovykloje. 1905 m. rudenį Juozo Paršaičio-Gabrio, Ernesto Galvanausko ir kt. pastangas kurti Lietuvos valstiečių sąjungą (LVS) Bortkevičienė , kitaip nei daugelis LDP veikėjų, aktyviai rėmė. Jai pavyko į savo pusę patraukti ir neigiamai naujos politinės jėgos kūrimą vertinusį Višinskį. Pasak Bortkevičienės, Višinskis „duodavo patarimų Valstiečių sąjungos organizatoriams ir [...] sąjungą palaikė iki paskutinių savo gyvenimo dienų"4. 1905 11 01 rinkimuose į komitetą Didžiajam Vilniaus seimui organizuoti demokratai pasiūlė ir Višinskio, ir Bortkevičienės kan-didatūras. Juos vienijo ir bendras darbas „Lietuvos ūkininke", „Varpe", ir aukštas spaudos, kaip labai įtakingos politinės-tautinės agitacijos priemonės, vertinimas. Višinskis „buvo reto gabumo laikraštininkas, bent man iš lietuvių| publicistų neteko ligšiol matyti tokio gabaus žmogaus"5, - 1930 m. rašė Bortkevičienė. Abu tautinio judėjimo lyderius jungė ir darbas labdaros draugijoje „Žiburėlis". Bortkevičienė, būdama plačios širdies ir visuomet kitam pasirengusi padėti, nepritarė tik Višinskio labdaringai veiklai redaguojant literatūrinius tekstus. Ją ypač erzino Lazdynų Pelėdos palikti juodraščiai bei replika „Povilėlis ištaisys, pabaigs"6. Todėl ji patarinėjo Višinskiui „verčiau imtis pačiam kurti"7. Matydama, kad darbas be atvangos alina ir taip silpną Povilo sveikatą, Felicija 1905 m. pabaigoje per savo pažįstamus susitarė dėl Višinskio gyvenimo sąlygų Alpių kurorte ir ragino jį vykti gydytis. Deja, Višinskis, laukdamas dukros gimimo, kelionę vis atidėliojo, o išvažiavęs pasiekė tik Berlyną. Tolesnė prasminga Bortkevičienės veikla Lietuvai buvo ir P. Višinskio, užgesusio pačiame jėgų žydėjime, pradėtų darbą tąsa bei jo puoselėtų vilčių materializacija.

Šio straipsnio tikslas - atskleisti Felicijos Bortkevičienės - moters politikės 1915-1919 m. mažiau žinomus veiklos ypatumus.

Naujomis veiklos sąlygomis
Pirmasis pasaulinis karas, Lietuvos valstybingumo projektai ir sąlygų jiems realizuoti kūrimasis leido Bortkevičienei pasireikšti naujuose veiklos baruose.
Į šį laikotarpį ji atėjo sukaupusi bendravimo ir visuomeninio-politinio darbo patirtį. Jos tėvų Povickių namai buvo įvairiataučių, įvairiakilmių šviesuolių susirinkimų vieta. Jos vyro Jono Bortkevičiaus bei jo bendraminčių Vilniaus intelektualų įtaka suformavo demokratinėmis vertybėmis grindžiamas Felicijos pažiūras, gilius pagarbos žmogui jausmus. Ikikarinė veikla LDP, „Kankinių kasoje"8 bei spaudoje patvirtino jos gyvenimo kaip tarnystės sampratą, išugdė patikimą bendražygę, puikią vadybininkę, organizatorę.

Jau prieškaryje Bortkevičienė nevengė kliūčių ir rizikos. 1905 m. būsimo valstybininko E. Galvanausko pabėgimo iš Panevėžio kalėjimo, jo kelionės per Petrapilį į Suomiją planavimas ir organizavimas rodo ne tik Felicijos gebėjimus veikti ekstremaliose situacijose, bet ir tvirtas jos ir Jono Bortkevičiaus pažiūras9. 1906 m. Lietuvoje beveik nebuvo Bortkevičienės neaplankyto kalėjimo. Ji palaikė ryšius su kalėjusiais ir suorganizavo kelis politinių kalinių pabėgimus.
Iki 1914 m. ji patyrė labai daug likimo smūgių, išbandymų.

Felicijos Bortkevičienės, Steigiamojo Seimo narės, pažymėjimas, 1921 m. MAB RS, f. 192-3

Ankstyva vyro mirtis, nuolatiniai materialiniai nepritekliai, katorgiškas darbas, nepaliaujama įtampa dėl kasdienio valdžios persekiojimo, kratos, suėmimai, bylos Bortkevičienės nepalaužė.


Pasirinkto kelio neatsisakė ir prasidėjus karui. 1915 m. Vilniuje Bortkevičienė, Viktorija Landsbergienė ir dar kelios visuomenininkės įkūrė "Lietuvių globos draugiją". Organizacijos tikslas buvo rūpiniu Mažosios Lietuvos tremtiniais Rusijos gilumoje. 1915 m. viduryje Bortkevičienė išvažiavo, kaip ji pati sakė, „prūsų lietuvių keliais". Jos misija buvo informacijos rinkimas ir šalpa. Negavusi Petrapilyje duomenų apie tremtinių gyvenamas vietas, pasuko Sibiro maršrutais, pasiekė net Vladivostoką. Kelionė truko penkis mėnesius. Surinktą informaciją ji skelbė JAV Albino Rimkos redaguotame laikraštyje „Ateitis", o vėliau Julius Butėnas jos užrašus išleido atskira knygele10. Beje, jos atmintyje dar buvo gyvi vaikystės kelionės į Simbirską prisiminimai. Tuomet su mama ji važiavo ištremtųjų giminių, 1863 m. sukilimo dalyvių, lankyti.
Pirmojo pasaulinio karo metais Bortkevičienė dar lankėsi Švedijoje, Danijoje. Kopenhagoje ji dirbo prie danų Raudonojo Kryžiaus įkurtame skyriuje belaisviams lietuviams Vokietijoje šelpti. Ten užmezgė glaudesnius ryšius su Europoje ir JAV gyvenančiais lietuviais ir taip gausino rėmėjų būrį".

Ji įsitraukė1 ir į lietuvių pabėgėlių politinę veiklą Rusijoje. Bendradarbiavo su Petrapilyje, Dorpate (Tartu), Maskvoje, Voroneže, Charkove veikusiomis buvusių LDP narių suburtomis organizacijomis. Taip tęsiama dar 1902 m. pradėta veikla. LDP suvažiavimų 1902-1908 m. sprendimai rodo, kad Bortkevičienė buvo nuolat renkama į šios partijos komitetus12. Akivaizdu, kad visuomeninis-politinis darbas prieškaryje buvo svarus politinis kapitalas veikti karo metais.
Todėl neatsitiktinai F. Bortkevičienė dalyvavo ir skaitė pranešimus liaudininkų susirinkimuose Petrapilyje 1917 m. balandžio ir gegužės mėnesiais. 1917 05 11-14 liaudininkų suvažiavime buvo formaliai įkurta Lietuvos socialistų liaudininkų partija (LSLP). Bortkevičienė tapo aktyvia naujos politinės jėgos veikėja.
Būdama lietuvių veiklos centruose Rusijoje ji bendradarbiavo ir su Lietuvoje veikiančiomis politinėmis jėgomis, o vėliau ir jų institucija -Lietuvos Taryba. Juozo Purickio laiškai rodo, jog Taryboje Bortkevičienės veikla buvo pripažinta, o jos šalpos ir globos darbai - remiami13. Kita vertus, nors laiškų tonas labai pagarbus, Bortkevičienės ir Taryboje dominavusių dešiniųjų narių nuostatos skyrėsi.

Bortkevičienės pažiūros iš esmės nesikeitė. Kaip ir prieškariu, buvo kairiųjų pusėje. Ji - aktyvi Petrapilio lietuvių seimo (1917 m. gegužė-birželis) rengėja ir dalyvė. Bet po šio seimo LSLP takoskyra tarp Mykolo Januškevičiaus radikalaus-revoliucinio sparno ir Mykolo Sleževičiaus nuosaikaus-demokratinio, kuriame buvo ir Bortkevičienė, vis didėjo. 1917 m. lapkričio pabaigoje-gruodžio pradžioje nuosaikieji liaudininkai sušaukė suvažiavimą ir įkūrė naują politinę jėgą - Lietuvos Socialistų liaudininkų demokratų partiją (LSLDP). Bortkevičienė tapo Centro komiteto nare, partijos iždininke. Akivaizdu, kad Bortkevičienė buvo stabiliausias tiltas, jungęs įtakingą prieškario politinę jėgą - LDP ir ypač jos radikaliąją kryptį, kuriai savo laiku priklausė ir P. Višinskis, su karo metais Rusijoje veikusių liaudininkų nuosaikiuoju sparnu, suformavusiu LSLDP.

Įkaitė ir veikli organizatorė Lietuvoje Materializuojantis Lietuvos valstybės atkūrimo vizijai, Bortkevičienė ima rūpintis būsimos Lietuvos valstybės vidaus sandara, Jau 1918 m. vasario pradžioje ji rašė M. Sleževičiui, kad Lietuvoje „reikalingi mokytojai, valdininkai ir taip visokie specialistai valstybės tvėrimui kiekvienos jos šakos", - ir pridūrė: „Lietuvos Taryba naudojasi vokiečių| spiekomis, [...] bet prie jų reikia lietuvių sumaningų, kad nesu-projektuotų to, kas kaip tik Lietuvoje neturės šaknų prigyti"14.

Gausioje korespondencijoje Bortkevičienė Nepriklausomos Lietuvos sandarą modeliuoja nuogąstaudama, kad dėl nepatyrimo ir skubėjimo galima padaryti nepataisomų klaidų. Puikus Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjų pažinimas bei jų raiškos įvairiuose politiniuose renginiuose stebėjimas padėjo Bortkevičienei susikurti visapusiškesnį poli tikos „tvėrimo" Lietuvoje, ir ypač Lietuvos Valstybės Taryboje (LVT), vaizdą. Ar ne todėl vietoj bebaimės konspiratorės, ištvėrusios ne vieną kalinimą spaudos draudimo metais, vietoj pabėgimus iš caro kalėjimų drąsiai orga-nizavusios veikėjos 1918 m. pavasarį matome atsargią, dažnai skeptiškai savo galimybes vertinančią asmenybę. Ji tapo objektyviai suvoktų aplinkybių ir savo paralyžiuotos veiklos tomis aplinkybėmis įkaite.

Nuo 1918 m. kovo pradžios Bortkevičienė pradėjo LSLDP narės veiklą Lituvoje. Jos žodžiai, kad Lietuvai „gal svarbiausia tai stoka beveik absoliučiai valstybinių žmonių"15, buvo kartu ir priekaištas pagrindinėms politinėms jėgoms - dešiniosioms (tautininkams ir krikščionims demokratams), jog dominuodamos LVT jos per mažai veikia savarankiškai, ir kairiosioms (liaudininkams bei socialdemokratams), kad nesugeba konkuruoti su dešiniaisiais ir įsitvirtinti besiformuojančioje Lietuvos politikoje.
Nuo 1918 m. vasaros iki vėlyvo rudens Bortkevičienės-liaudininkės pagrindinis rūpestis buvo gauti leidimą liaudininkų spaudai, pirmiausia "Lietuvos ūkininkui". Be viešo spausdinto žodžio ji neįsivaizdavo idėjinio, o tuo labiau organizacinio liaudininkų darbo. Kita vertus, spauda nuo vaikystės jai buvo didžiulė vertybė: ji padėjo parengti ir gabenti draudžiamą literatūrą, o panaikinus spaudos draudimą įvairūs pasitarimai dėl legalaus laikraščio leidimo dažnai vykdavo Jono ir Felicijos Bortkevičių bute16; ten buvo derinami „Vilniaus žinių", „Lietuvos ūkininko", „Garso" projektai.

Nuo 1905 m. Bortkevičienė - „Lietuvos ūkininko", o nuo 1909 m. ir „Lietuvos žinių" kuratorė, atsakomoji redaktorė. Jos organizaciniai sugebėjimai, taupumas, blaivus realybės jausmas, asmeninė finansinė parama dažnai gelbėjo šiuos leidinius, pavyzdžiui, „Lietuvos žinias", nuo bankroto. Bortkevičienės organizacinį talentą yra pabrėžęs ir M. Romeris17.

1918 m. viduryje Bortkevičienė rašė Mykolui Sleževičiui, kad „kunigai suspėjo praplėsti savo organizacijas, mokyklos kuo ne visos jų rankose, nes tik jie turi žmones, lėšas, galimybę veikti, kitiems, ypač jiems pasirūpinus, visur kelias užkirstas'"18. Šis ir panašūs skundai rodo, kad Bortkevičienei trukdė politiniai oponentai. Ji jautėsi vieniša, neturinti bendraminčių. Kvietė kuo greičiau į Vilnių sugrįžti LSLDP lyderį M. Sleževičių. Jo nesulaukusi, prašė į Lietuvą „stumti žmones su protu"19. Šalia savęs ji norėjo matyti liaudininkus, todėl nekantraudama klausinėjo, kur Kazys Grinius, Jonas Kriščiūnas. Tačiau padėtis beveik nesikeitė.

Iki 1918 m. rudens Bortkevičienė liaudininkų organizacinį darbą Lietuvoje dirbo viena. Kitas liaudininkas Jonas Vileišis buvo labai užimtas veikla LVT. Neturėdama veiklių bendraminčių, savos pakraipos spausdinto žodžio, beje, ir jokių lėšų, Bortkevičienė liaudininkų organizacinio darbo neišplėtojo. O anuometiniai politiniai procesai Lietuvoje tokios veiklos poreikį itin skatino. „Padėjimas tiesiog bjaurus, žmonės mūsų ieško, turi viltį, kad mes duosime naudingus patarimus, o mes bejėgi"20, - taip liaudininkų būseną 1918 m. rudenį vertino Bortkevičienė. O tautinio judėjimo dešiniosios jėgos, ir ypač Lietuvos Krikščionių demokratų partija (LKDP), organizacinio darbo srityje buvo labai daug pasiekusios.

Vis dėlto, pasak Bortkevičienės, „bjaurus padėjimas" keitėsi. Lapkričio 23-ąją dienos šviesą išvydo pirmasis pokarinis „Lietuvos ūkininko" numeris. Tačiau liaudininkų savaitraštis vėlavo visus metus, palyginti su Socialdemokratų partijos „Darbo balso", Krikščionių demokratų partijos „Tėvynės sargo" bei LVT, kurioje dominavo dešiniosios politinės jėgos, organo „Lietuvos aido" pasirodymu. Toks vėlyvas liaudininkų laikraščio startas kažin ar Bortkevičienei kompensavo jos aštuonių mėnesių jėgų įtampą. Bet juk ne mažiau dvasinių, fizinių, medžiaginių sąnaudų dėl spausdinto žodžio ji buvo sudėjusi prieškario metais. Spaudos draudimo laikotarpiu rizikavo ne tik savo ir vyro, bet ir senutės motinos likimu. Bortkevičienei „Lietuvos ūkininkas" buvo toks svarbus, kad, matyt, nesuklysime pasakę, jog jai jokia auka neatrodė per didelė. „Lietuvos ūkininkas" jai visuomet buvo reikšmingesnis už kitus laikraščius. Valstiečių švietimas ir ugdymas jai atrodė esąs svarbiausias ir švenčiausias darbas tautai. "Lietuvos ūkininkas" rašė apie politinį, ekonominį, visuomeninį ir kultūrinį| gyvenimą besikuriančioje Lietuvoje, spausdino daug mokslo populiarinimo straipsnių, grožinės literatūros kūrinių. Vėliau pasirodė ir "Lietuvos ūkininko" priedai „Žemė", „Sveikata". Nuo 1918-ųjų rudens laikraščio redakcija tapo ir LSLDP, ir LVS organizacinio darbo centru, o Bortkevičienė liaudininkų atstove ryšiams su visuomene.

"Lietuvos ūkininko" pasirodymą sąlyginai galime vadinti ir LVS atkūrimo diena, o Bortkevičienę - pokarinės Valstiečių sąjungos įkūrėja-atkurėja.

Lietuvoje Bortkevičienė anksčiau nei kiti liaudininkai įsitraukė į politinių jėgų konkurenciją kuriamoje valstybėje. Iki 1918 12 19, kol Vilniuje nebuvo Sleževičiaus, liaudininkai dešiniesiems oponavo per J. Vileišį ir F. Bortkevičienę. Jie atvirai pasisakė prieš to meto Tarybos partinę sudėtį ir siekė ją iš esmės pakeisti. Prasidėję tiesioginiai Bortkevičienės susidūrimai su dešiniaisiais parodė, kad ji buvo azartiška politikė.

Bortkevičienė ypač „sirgo" dėl Sleževičiaus politinio starto Lietuvoje. Ji dar 1905 m. pastebėjo daug vilčių tautiniam atgimimui teikusį, tuomet dar Odesos studentą Sleževičių, įtraukė jį į varpininkų gretas, matė jo kilimą, politinį brendimą.

Nenuostabu, kad 1918 m. grįžusi į Lietuvą, ji čia matė vietą ir Sleževičiui. „Jeigu ne prie Tarybos, tai jau paskutiniame atsitikime vertimais iš lietuvių kalbos uždirbsiąs"21, - savo laiške patikino Domą 1918 m. rudenį LVT kairės ir dešinės santykiams aštrėjant ji prarado tokios galimybės viltį, todėl ir Sleževičiaus jau neskubino grįžti, Pasak Bortkevičienės, jam „į valstybės kūrimo darbą bus kelias tuo tarpu uždarytas" ir patarė Sleževičiui nepriimti jokių įgaliojimų iš Tarybos, idant turėtų „rankas nesurištas"22.
Ypač reikšmingas Bortkevičienės vaidmuo buvo 1918 m. gruodžio politinės krizės Lietuvoje dienomis. Gaudama operatyvią ir patikimą inormaciją, ji modeliavo kairiųjų veiksmus. Tuomet ji ne tik organizavo visus vykusius liaudininkų pasitarimus, dalyvavo juose, bet ir buvo šios politinės jėgos taktikos rengimo režisierė23. Bortkevičienės žodžiai, kuriais ji palydėjo Sleževičių į politinį olimpą: „Laimėsi - gerai, pralaimėsi - prakeiks" - rodė, kad politines aplinkybes ji vertino adekvačiai.

Beje, 1939 m. Bortkevičienė apie savo ir Sleževičiaus politinę partnerystę rašys, jog „nei vienas iš mūsų nebuvo atlikęs jokio svarbesnio darbo vienas su kitu nepasitaręs, neaptaręs ar neparėmęs, jei reikėjo rizikingesnį žygį atlikti. Mokėjome atvirai ir apie savo klaidas vienas kitą įspėti"24.

Jau 1918 m. Bortkevičienė buvo autoritetas ne tik liaudininkams. Antai buvo svarstoma jos kandidatūra į formuojamą II Ministrų kabinetą (1918 12 26-1919 03 12). Posėdyje jai gerų žodžių nešykštėjo ne tik kairieji25. Jos darbštumą, mokėjimą tvarkyti piniginius reikalus, puikų kuriamos Lietuvos problemų išmanymą pastebėjo ir dešinieji. Deja, vadovauti Maitinimo ir viešųjų darbų ministerijai jai neteko dėl labai banalios priežasties - ji buvo moteris. Vyrai būkštavo: „dar neatėjo tas laikas, kai moterį galima būtų statyti valdžios priešakyje", „per drąsu solidžias pa¬reigas patikėti moteriai"26.

Antra vertus, kažin ar Bortkevičienė būtų sutikusi minėtas pareigas užimti. Ji nemėgo būti politikos pirmose gretose. Geriau įsikurdavo atokesnėje strateginėje vietoje, kad galėtų visus politikų darbus stebėti, savo nuomonę turėti, atitinkamai veikti ir liaudininkų politiką modeliuoti. 1918 m. pabaigoje ji nestokojo ir pareigų: rūpinosi liaudininkų partijos organizaciniais ir finansiniais reikalais, spauda, be to, jau buvo planuojamas „Varpo" bendrovės kūrimas.

Atnaujintas „Lietuvos ūkininkas", atkurta LVS, LSLDP lyderio Sleževičiaus sugrįžimas į Lietuvą 1918 m. gruodyje ir jo vadovaujamos II Nepriklausomos Lietuvos vyriausybės sudarymas Bortkevičienei atvėrė plačias veiklos galimybes. Deja, aplinkybės vėl klostėsi ne jos naudai. Vokiečiams traukiantis, o bolševikų kariuomenei artėjant prie Vilniaus, besikuriančios Lietuvos politinės jėgos ir valdžios institucijos 1919 m. sausį persikėlė į Kauną. Bortkevičienė pasiliko Vilniuje.

„Aš nutariau pasilikti Vilniuje, nes čia liko visos mūsų leidyklos, kuri, beje, taip ir vadinosi „F. Bortkevičienė ir K. Grinius", turtas, knygos, dokumentai"27, aiškino pati Felicija. Tačiau Vilniuje leidykla dirbti negalėjo, o "Lietuvos ūkininko" 3-ią numerį liaudininkai buvo priversti arkliais gabenti Į Kauną.

Kodėl kartu neišvažiavo ir Bortkevičienė? Juk, pasak Domos Sleževičienės, iš Maskvos atvykęs Vladas Požėla pranešė Šleževičienei, kad Vincas Kapsukas pataręs abiem su Felicija Bortkevičienė skubiai išvykti iš Vilniaus28. Sleževičienė išvažiavo, Bortkevičienė pasiliko.

Tarp JAV lietuvių sklandė įtarimai, esą Bortkevičienė dirbo kartu su V.Kapsuku29. Šiuos ir panašius prasimanymus paneigia Bortkevičienės aiškiai deklaruotos nuostatos ir jos veikla Vilniuje. Dar 1918 m. pradžioje bolševikinę ideologiją ir „kapsukinių" veiklą ji vadino hipnoze ir piktinosi, kodėl „žmonės nepradeda atsipeikėti“ 30. J.Būtėnas, puikiai pažinęs Bortkevičienę, irgi teigia, kad ji „idėjiškai buvo nusistačiusi prieš komunistų partiją., tačiau su atskirais jos nariais neretai ir pabendraudavo, pažinojo daugelį jų"31. Ar ne Bortkevičienės gebėjimas ir nevengimas bendrauti su žmonėmis, neatsižvelgiant į jų pažiūras, ir sudarė dingstį spekuliacijoms?

Pasilikusi Vilniuje, ji dirbo gimnazijoje, rūpinosi našlaičiais, beglobiais, į bolševikų nemalonę pakliuvusiais veikėjais. Padėjo visiems, nepaisydama partiškumo32. Kartais jai tekdavo kreiptis ir į Kapsuką, tačiau tai darė nenusižengdama savo įsitikinimams.

Apie 1919 m. vasario vidurį Bortkevičienė patiria įkaitės, šį kar-tą tiesiogine prasme, dalią. Bolševikai Bortkevičienę, Mečislovą Reinį, Povilą Dogelį, Juozą Vailokaitį, Liudą Girą ir kt. žinomus veikėjus suėmė ir iki balandžio 19 d. įkalino Lukiškėse. Traukdamiesi bolševikai suimtuosius pėsčiomis išvedė į Maišiagalą, vėliau į Širvintas, Ukmergę, Zarasus, kol suimtieji pasiekė Dvinską (Daugpilį) ir buvo nugabenti net į Smolenską33. Kelionė pažliugusiais, slidžiais keliais ir šunkeliais, pasak P.Dogelio., buvo „tikras kryžiaus kelias"34. Bortkevičienė, sužinojusi, kad į Maišiagalą atvyko pats V. Kapsukas, prašė jo audiencijos. Deja, šis neat¬kili, |» nors kadaise Bortkevičienė jį išgelbėjo nuo mirties35.

Beje, Dogelio prisiminimuose Bortkevičienę „sutinkame" ir šv. Mišiose, ir šluojančią Dvinsko kalėjimo kiemą, ir mokančią savo liki mo seses lenkaites lietuvių kalbos. Būdama kitoje nei kunigas P. Dogelis ideologinėje stovykloje, ji nenusipelnė jo kritikos ar bent įtarinėjimų dėl jos kreipimosi į Kapsuką. Tai dar vienas patvirtinimas, jog Bortkevičienės vertybių skalė (nors ir kairioji) buvo artima visiems to meto valstybininkams. Įkaitus nuo susidorojimo gelbėjo tik bolševikų baimė, jog tokiu atveju M. Sleževičiaus II, vėliau ir IV vyriausybės panašiai pasielgs su Lietuvos kalėjimuose kalinčiais bolševikais. Tad po 5 mėn. tremties, 1919 m. liepos 20-23 d., kalinamieji buvo iškeisti į Lietuvoje suimtus komunistus ir paleisti į laisvę.

Bortkevičienę ir jos likimo bendrakeleivius Kaune sutiko iškilmin¬gai. Ji jautė bendraminčių supratimą ir paramą, tai padėjo užmiršti slogius išgyvenimus ir energingai kibti į kuriamąjį darbą.

1919-ųjų rudenį jau matomi ir darbo rezultatai. Keitėsi „Lietuvos ūkininko" veidas: padidėjo apimtis, tiražas, ryškesnis tapo politinis angažuotumas. Nuo 1919 10 17 jis oficialiai tapo LVS laikraščiu. Ne be Bortkevičienės įtakos aktyvėjo ir liaudininkų partinis organizacinis darbas: buvo įsteigtas ryšių su visuomene biuras, organizuojamos paskaitos. Rugsėjį Bortkevičienė buvo kooptuota į LVS Centro komitetą. 1919 m. spalio pabaigoje Bortkevičienė tampa kuriamos „Varpo" bendrovės reikalų vedėja. Greitai perėmė ir iždo tvarkymą. Ji buvo savaitraščio „Lietuvos ūkininkas", jo priedų, partinės reklamos leidybos vadybininkė, rūpino¬si lėšų rinkimu ir racionaliu panaudojimu, laikraščių politine pakraipa. Bendražygiai pagrįstai ją vadino „visos liaudininkų spaudos močiute"36. Ji tikėjo spausdinto žodžio misija: „Laisva spauda yra didžiausias parlamentas, į kurį kiekvienas pilietis gali save išrinkti"37.

Nuo 1919 m. politinės partijos ėmė rengtis Steigiamojo Seimo rinkimams, o kokia rinkiminė kampanija be lėšų? Finansai visuomet buvo Bortkevičienės sritis. Žurnalistas Jonas Kardelis patikina, kad „pas liaudininkus jau visuomet taip buvo: Felicija Bortkevičienė visuomet turėdavo parūpinti rinkimams ir visokiems kitiems reikalams pinigų"38. Kitas liaudininkas Z. Toliušis pabrėžia, kad Felicija buvo kieta iždininkė ir „dažnai pareikšdavo griežtą veto įvairiems su išlaidomis surištiems sumanymams bei reikalavimams, kuriems nebuvo tinkamo piniginio padengimo"39. Finansų srityje jai ypač puikiai talkino spauda.

Bortkevičienės ilgametis darbas spaudos baruose rodė, kad norint išvengti finansinių sunkumų leidyboje, reikia turėti bazę, t. y. spaustuvę. Remiama Kazio Griniaus, Jono Staugaičio, A. Rimkos, Jono Makauskio ir kitų liaudininkų bei jiems simpatizuojančių ir finansinę paramą suteikti galinčių šviesuolių, ji ėmėsi organizuoti spaustuvę40.
1920 m. prasidėjo naujas Bortkevičienės politinės ir visuomeninės veiklos etapas. Nepriklausomoje Lietuvoje ji įgyvendino ne vieną ilgai brandintą sumanymą.
1901 m. Povilas Višinskis buvo rašęs: „mūsų kelias tiesus, gale jo šviečia laisvė, lygybė, meilė. Iš to kelio mes nė valandai neturime iškrypti"41. Bortkevičienė ištikimai ėjo savo bendražygio pažymėtu keliu, brandino Lietuvos valstybingumo idėją, rūpinosi jos sklaida I pasauli-nio karo laikotarpiu bei tos idėjos realizacija 1918-1919 m. kurdama Nepriklausomą Lietuvą.

1 Mykolo Riomerio autobiografija // Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 13. V., 1996, p. 202
2 Miknys R. Lietuvos demokratų partija 1902-1915 metais. V., 1995.
3 LDP programos projekto pagrindą sudarė P. Višinskio „Credo" teiginiai. R.Miknys pagrindiniais projekto autoriais laiko P. Višinskį ir J. Vileišį. Žr. Miknys R. Min veik., p. 32.
4 Bortkevičienė F. Povilas Višinskis // Lietuvos ūkininkas, 1930, Nr. 49, p. 7.
5 Ten pat.
6 Būtėnas J. Povilas Višinskis. K., 1936, p. 99.
7 Ten pat.
8 "Kankinių kasa" - tai 1903 m. kairiųjų partijų (socialdemokratų ir demokratų) įsteigta labdaros draugija Vilniuje. Ji šelpė nukentėjusius nuo caro represijų,
lietuvių politinius kalinius, organizavo jų bylų gynimą. Žr. Miknys R. Min.veik., p. 60
9 BŪTĖNAS J.GYVENUSI kitiems. Biografinė apybraiža. K., 1993, p. 31-33.
10 Prūsų lietuviai Sibire. Iš Bortkevičienės atsiminimų. Parengė J. Būtėnas. K.,1939.
11 Bortkevičienės F. Laiškai: J.Šauliui 1917 12 04, MAB RS, f.192-44, I.14; Lietuvių tautos tarybai Šveicarijoje 1917 12 26, ten pat, f. 192—45,1. 3; Jonui Valaičiui 1918 02 24, ten pat, f. 192-44, 1. 16.
12 Miknys R. Min.veik., p. 176-178.
13 MAB RS, f.192- 67, I. 48-52. J. Purickis tuomet buvo lietuvių organizacijų Šveicarijoje narys. Nors į LT jis kooptuotas tik 1918 07 13, laiškuose jis pateikia oficialią| LT poziciją
14 Bortkevičienės F. laiškas M. Sleževičiui 1918 02 08, MAB RS, f. 192-44, I.11
15 Bortkevičienės F. laiškas D. Sleževičienei 1918 06 14, MAB RS, f. 68-186, 1. 1.
16 Toliušis Z. Felicija Bortkevičienė, LNMMB RS, f. 66-15, p. 5.
l7 Romeris M. Lietuva karo akivaizdoje // Baltos lankos, 1993, Nr. 3, p. 225.
18 Bortkevičienės F. laiškas D. Sleževičienei 1918 06 30, LNMMB RS, f. 68-186, 1.5.
19 Ten pat, 1. 1.
20 Ten pat, 1.9.
21 Bortkevičienės F. laiškas D. Sleževičienei 1918 06 14, ten pat, f. 1-2. 22 Ten pat, 1. 8.
23 Mykolas Sleževičius, sud. Būtėnas J., Mackevičius M., Škirpa K. ir kt., Chicago, 1954, p. 79-82.
24Bortkevičienė F. 34 bendradarbiavimo metai // Lietuvos žinios, 1939 11 12, Nr.258, p. 3.
25 1918 12 25 Ministrų kabineto posėdis, LCVA, f. 923, a. 1, b. 9,1. 35.
26 Ten pat.
27 Būtėnas J. Gyvenusi kitiems, p. 107.
28 Būtėnas J., Mackevičius M. Mykolas Sleževičius. V., 1995. p. 103.
29 Krasausko B. laiškas F. Bortkevičienei 1920 02 10, MAB RS, f. 192-58,1. 10;
30 Bortkevičienės laiškas M. Sleževičiui 1918 02 16, ten pat, f. 192-44,1. 12.
31 Būtėnas J. Gyvenusi kitiems, p. 96.
32 Apie F. Bortkevičienės pagalbą LKDP narei M. Ambraziejūtei rašo net krikščionių demokratų lyderis M. Krupavičius. Žr. Krupavičius M. Atsiminimai, Čikaga, 1972, p. 330.
33Būtėnas J. Gyvenusi kitiems, p. 110.
34 Dogelis P. Kalėjimuose pas bolševikus. K., 1930, p. 30.
35 Ten pat, p. 57. Apie V. Kapsuko kaltinimus F. Bortkevičienei dėl „Kankinių kasos" pinigų naudojimo ne pagal paskirtį ir Bortkevičienės pastangas išlaisvinti Kapsuką žr. Būtėnas J. Gyvenusi kitiems, p. 38.
36 Mingis A. Felicija Bortkevičienė // Sėja, 1955, Nr. 10, p. 13.
37 Vedamasis // Lietuvos žinios, 1932 12 03, Nr. 277.
38 Žurnalisto Jono Kardelio atsiminimai. V, 1999, p. 116.
39 Toliušis Z. Felicija Bortkevičienė, LNMMB RS, f. 66-15, p. 2.
40 1920 m. susikūrė „Varpo" akcinė bendrovė, kuri greitai įsigijo spaustuvę.
41 Višinskis P. Credo // Būtėnas J. Povilas Višinskis, p. 136.