Penktieji Povilo Višinskio skaitymai

Turinys

D.Striogaitė. „Žiburėlio“ šviesa

Vaizdo įrašas

Skiriu Laisvydai Matusevičienei

Mūsų kultūros istorijoje yra buvę nuostabiai gražių dalykų - taurių asmenybių, tikro idealizmo pavyzdžių. Štai kad ir "Žiburėlio" draugija - ryškus lietuvių inteligentų patriotizmo, altruizmo pasireiškimas. ''Žiburėlis" buvo labdaros draugija besimokantiems jaunuoliams šelpti, ir jis švietė Lietuvos vaikams beveik 50 metų (užgeso 1940 m. kartu su Nepriklausomybe). Šiame kultūros bare yra pasidarbuota ir P.Višinskio.

"Žiburėlio" iniciatorė ir jo ilgalaikė vadovė G.Petkevičaitė-Bitė yra rašiusi, kad jos veiklą įkvėpė V.Kudirkos "Varpas": "...kas mėnuo gaunamame numery "Tėvynės Varpai" rūsčiai gaudė ir įtikinančiai šaukė negaišti ir stoti darban"1. Neartų dirvonų lietuvybės dirvoje buvo daug, bet Bitė nusprendė, kad svarbiausias praktiškas tautos atgaivinimo darbas - ugdyti taip trūkstamus Lietuvai inteligentus, parengti ateičiai kuo gausesnį šviesuomenės būrį. Gyvendama kaime matė, koks sunkus valstiečių vaikų kelias į mokslus, o kai kam - išvis nepasiekiamas. Apsisprendė kaip tikra liaudies švietėja materialiai remti gabius, bet neturtingus moksleivius, kurie galėtų vėliau atnešti Lietuvai šlovės ir naudos.

Keletą metų Bitė uoliai darbavosi viena, kol atsirado draugė -Jadvyga Juškytė iš Pernaravos, taip pat "Varpo" pašauktoji (beje, ji susijusi ir su Šiauliais - vėliau, grafų Zubovų pakviesta, mokytojaus jų įsteigtoje pradžios mokykloje Ginkūnuose). Abi idealistės, bendramintės 1894 m. sukūrė draugiją, o "Žiburėlio" vardą pasiūlė J.Jablonskis. Pasiskelbusios "Varpe", sulaukė entuziastingo V.Kudirkos pritarimo. Džiaugdamasis moterų įsitraukimu į bendrą darbą ir kartu gėdindamas aptingusius vyrus, V.Kudirka rašė: "Dvi moters tyliai, be trenksmo įkuria draugystę "Žiburėlį" ir trumpame laike suspėja suteikt geroką pašelpą pinigais įvairiuose reikaluose. Tegul nors viena vyrų draugystė pasigiria su tokiomis pasekmėmis savo triūso!"2] "Žiburėlis"spindėjo kasmet paskelbdamas ataskaitas "Varpe", ir tai buvo kuklus patvirtinimas, jog tautos atgijimo darbas, V.Kudirkos žodžiais tariant, "visgi eina pirmyn".

"Žiburėlis" kaupė lėšas iš nario mokesčio ir aukų. Buvo dirbama tyliai, kantriai ir labai atsargiai, kad neatkreiptų caro žandarų dėmesio. BITĖ RENGĖ loterijas imdama pinigus už fantus, ieškojo ir kitų veiksmingų būdų. Vieną iš jų Žemaitė aprašė laiške P.Višinskiui, pasakodama apie savo viešnagę pas Bitę Joniškėlyje: "Pas juos įvesta tokia mada: kada Ilk kokioj draugystėj lošia kortomis, iš pinigų, visada atiduoda pusę uždarbės ant biednų mokytinių į rankas Bitės, /.../nėra mažne tos dienos, kad Bitė negautų kelių kapeikų"3.

J. Juškytė "Žiburėliui" atidavė aukso apyrankę, gautą dovanų iš kalbininko K.Jauniaus už jo išvadavimą (parvežimą iš Kazanės Lietuvon).

Buvo siekiama, kad "Žiburėlio" globotiniai vėliau, jau tarnaudami, gautą stipendiją grąžintų. Tai turėjo būti įplaukos, pradedančios siekti mokslo kitiems. Bitė džiaugėsi, kad pirmasis visuomenės pinigais į mokslus išleistas jaunuolis jos neapvylė: buvo aktyvus draudžiamos spaudos bendradarbis, savo skolą sugrąžino ir dar kitus mokslą leido, tapo garsiu miškininkystės specialistu (tai profesorius P.Matulionis, žinomas ir Šiaulių istorijai, - jis palaidotas Aleksandrijoje, Šiaulių žemėje). Taip sąžiningai ir dorai, deja, ne visi atsiteisdavo.

"Žiburėlio" šalpa padėjo studijuoti ne vienam talentingam jaunuoliui. Tarp globotinių buvo būsimi medikai P.Avižonis, J.Nemeikša, dailininkai K. Ulianskis, J.Zikaras, A. Varnas, P.Rimša, B.Bučas, rašytojai - J.Biliūnas, K.Jasiukaitis, J.Janonis ir kt. Pats gyvenimas kartais versdavo šelpti ne vien jaunuosius (stengtasi padėti V.Kudirkai, Žemaitei, laikraščiams - "Varpui" ir "Ūkininkui"), bet svarbiausias "Žiburėlio" tikslas vis dėlto buvo paremti moksleivius ir studentus, nepaisant jų pažiūrų, reikalaujant tik vieno: dirbti visuomenės naudai.

"Žiburėlio" istorijoje ryškūs du jo veiklos etapai: ankstyvasis, konspiratyvus (tai dar spaudos draudimo metai) ir vėlesnis, legalus. Slaptąją veiklą yra susumavęs A.Smetona straipsnyje "Trumpa "Žiburėlio" istorija", kur pabrėžiama, kad "Žiburėlis" veikė sunkiomis sąlygomis, turėdamas labai nedaug narių, stengdamasis neįkliūti, - užtat be įstatų, be valdybos, be šelpiamųjų sąrašų, o spaudai pateikdavo šlifuotas ataskaitas, iš kurių nenustatysi, kas kiek aukojo nei kas kokią pašalpą gavo". Tai buvo keleto drąsių ir darbščių moterų draugija, kuri per metus surinkdavo ir paskirstydavo kelių šimtų (kartais net iki tūkstančio) rublių pašalpas bei stipendijas.

1903 m. Bitė "Žiburėlį" atidavė F.Bortkevičienės ir P.Višinskio globai. Taigi darbuotis šalpos bare jau įtraukiami ir vyrai. P.Višinskis buvo ta asmenybė, kuri altruistiniam darbui labai tiko. Prisimintinas kad ir jo, studento ir ligonio, 1898 m. Šatrijos Raganos motinai rašytas laiškas, kur jis atsako į pabarimą, kam iš savo menko uždarbio vis siunčiąs pinigų tėvui, - kad kitaip negalįs: "...nusiviltų manimi tie visi, kurie mane šelpė varguose, tikėdamos ko nors gero iš manęs sulaukti. Patyrimų daug turėjau, šelpė mane žmonės beturčiai, svetimi ir kitataučiai, su kuriais pasižinome tik pirm keleto dienų. /.../ Atsimindamas visas geradarystes, laikau savo priederme daryti taip kitiems, kaip man buvo daryta"5.

P.Višinskis ne tik buvo nuėjęs erškėčiuotą beturčio moksleivio ir studento kelią, jis buvo gabus organizatorius, mokėjęs telkti žmones, uždegti juos idėja. Tad ir šalpos darbas buvo pradėtas tvarkyti vyriškai, racionaliai, su polėkiu. Matyt, ne be P.Višinskio sumanumo, "Žiburėlis" išsiplėtė (turėjo skyrius Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje), stengtasi pritraukti užsienyje gyvenančius (M.Zauniūtę, J.Basanavičių ir kt.), bendradarbiauta su Amerikos šelpimo draugija "Aušra". Ieškota naujų darbo formų - labdarą imta sieti su leidyba: išleidžiami atvirukai su rašytojų atvaizdais - pelnas "Žiburėliui"; siūloma knygų autoriams dalį gautų pajamų skirti šalpai (žr. P.Višinskio laišką J.Juškytei 1904 10 04).

Išlikę laiškai rodo, kad asmeniškai į P.Višinskį, kaip vieną iš "Žiburėlio" vadovų, nesyk kreipėsi paramos J.Biliūnas, V.Kapsukas (pastarasis prašė pinigų žmonai Vandai ir sau), ir materialinė parama buvo suteikta.

Netikėta P.Višinskio mirtis 1906 m. savotiškai pasitarnavo "Žiburėliui" kaip ypatingas šalpos darbo reikšmės paliudijimas. Visuomenė buvo sukrėsta: miršta geriausieji, jauni Lietuvos vyrai dėl sunkių gyvenimo sąlygų besimokydami susirgę džiova krinta kaip lapai; būtinai reikia pagalbos mokslus einančiai jaunuomenei. Šitaip "Vilniaus žiniose" jautriai prabilo P.Višinskio bendražygiai D.Bukontas ir P.Avižonis bei Z.Avižonienė. Panašiai spaudoje atsiliepė kunigaikštis Jonas Gediminas Beržanskis-Klausutis su žmona: jie žiną dėl sunkių sąlygų neseniai mirusius net aštuonis Žemaitijos jaunuolius (tarp jų ir brolį studentą Liudviką Beržanskį), todėl į labdaros draugiją įsirašą "su didžiu noru".

P.Višinskio mirtis paskatino greičiau "Žiburėlį" legalizuoti (1906 12 07), išrinkti valdybą (joje susibūrė daugiausia Lietuvių demokratų partijos nariai, artimi P.Višinskiui žmonės; valdybos nare tapo ir našlė Juzefa Višinskienė) ir pradėti kuo plačiausią veiklą. 1907 m. "Žiburėlis" gavo dosnią auką iš Krokuvos - J.A.Herbačiauskas visą almanacho "Gabija" pelną paskyrė 2 stipendijoms. F.Bortkevičienės vadovaujamas "Žiburėlis" nenutraukė savo veiklos nei I pasaulinio karo metais (rūpinosi tremiamais Prūsijos lietuviais), nei atsikūrus Nepriklausomai Lietuvai - įvairia forma šelpė, įsteigė bendrabutį neturtingiems moksleiviams, kasmet mokėjo po 5-10 stipendijų. "Žiburėlis" (vėliau - "Lietuvos žiburėlis") suvaidino svarbų vaidmenį ir tautinio judėjimo, ir lietuvių kultūros istorijoje.

KELETAS pamąstymų žvelgiant iš dabarties pozicijų. Stebina, kokią aiškią ir bekompromisę perspektyvą turėjo anuometinio tautinio judėjimo aktyvistai: visų pirmiausia remti jaunuomenę, t.y L ietuvos ateitį. Šiandien, mūsų nelaimei, prioritetai daug chaotiškesni.

Labdara yra ypatingas tarnavimo tėvynei ir jos žmonėms darbas. Bitės žodžiai: "tėvynei nors krislą naudos atnešti"). Atiduodama ne dėl pertekliaus, bet iš didžio supratingumo ir pareigos, net tam tikros misijos. Vadovaujamasi idealais, o ne karjeros, ambicijų ar šlovės sumetimais.

Šie kultūrininkai, tautos geriausieji, nusipelno tikro dėkingumo Jų| sielos kilnumas nušviečia kasdienybę, iškelia žmoniškumo pergalę (studento P.Višinskio, atsisakiusio pašalpos ir sujaudinusio universiteto vadovybę, atvejis), tačiau šių žmonių dalia -būti šešėlyje ir net užmirštiems. "Žiburėlio" narių, ypač moterų, kurios triūsė išgyvendamos didžiausią baimę, net ne visų pavardes žinome. Jokio ypatingesnio įvertinimo nesulaukė nei darbštuolė Bitė, nei J. Juškytė (senatvėje visų apleista), nei F.Bortkevičienė, "gyvenusi kitiems", anot J.Būtėno. Tačiau geri darbai pergyvena žmones - ir tuos nusipelniusius, ir tuos nedėkinguosius. Gyvas darbas, auka, širdies šiluma šviečia savaime. Yra šiandien gražių, šviesių keistuolių, kurie nepaisydami nieko nori tarnauti, gėriui, kultūrai, tėvynės ateičiai. Galbūt tai skaisti "Žiburėlio" šviesa, anuomet prasiveržusi pro priespaudos tamsybes, atsklinda iki mūsų dienų.

1 G.Petkevičaitė-Bitė. Raštai. V, 1966, t.1, p. 453.
2 V. Kudlrka. Raštai. V, 1990, t. 2, p. 614.
3 Žemaitės laiškas P.Višinskiui 1898 01 18 //Žemaitė. Raštai. V, 1957, t. 6, p. 55.
4 A. Smetona. Trumpa "Žiburėlio" istorija //Vilniaus žinios, 1907 02 13 (26), Nr. 35.
5 P.Višinskis. Raštai. V. 1964, p. 310.