Pirmieji Povilo Višinskio skaitymai

Turinys

D.Striogaitė. P.Višinskis - liaudies švietėjas, pedagogas

Įdomi būtų tema: „P. Višinskis kaip vienas iš lietuvių švietėjiško sąjūdžio ir švietėjiškos pasaulėžiūros veikėjų'' (reikėtų panagrinėti jo gamtamokslines studijas ir materialistines-antiklerikalines pažiūras, aptarti humanisto, patrioto ir demokrato poziciją XIX a. pabaigos lietuvių visuomeninės minties fone). Tačiau šįsyk apsiribosime tik liaudies švietimo ir pedagogikos klausimais, P. Višinskiui labai artimais ir glaudžiai įsipynusiais į bendrą jam rūpėjusių tautinių, kultūrinių, socialinių, politinių problemų visumą.

P. Višinskis buvo iš tų pilkasermėgių inteligentų, kuriuos su liaudimi siejo gilūs dvasiniai saitai. Mokslas, išsilavinimas P. Višinskiui rodėsi lemiami veiksniai visuomenės vystymesi: darbo žmonės, jo žodžiais tariant, „mažiausiai šviesos gaudami, ilgai, labai ilgai kenčia, nes nesupranta savo padėjimo, savo galybės"'. P. Višinskį neabejotinai veikė kai kurios pozityvizmo idėjos, Didžiosios Prancūzų revoliucijos skelbti laisvės, lygybės, brolybės šūkiai, rusų revoliucionierių demokratų raštai, narodnikų samprata apie išskirtinę inteligento misiją bei asmeninio pavyzdžio galią. Tad ir jo švietėjiškų pažiūrų sistemoje kaip pirmareikšmė iškilo individo etinė nuostata: mylėti savo kraštą, darbuotis, aukotis. Savo publicistiniuose ir literatūros kritikos straipsniuose P. Višinskis žadina lietuvių inteligentus tautinei veiklai ir smerkia pasyvumą, užsidarymą savo kiaute: „Tauta tik tada nepražus, kada jos sūnūs, įgiję aukščiausius mokslus, pilna sauja žarstys įgytas žinias po Lietuvą..."2 Prozos vaizdelyje „Ant kryžkelio", supriešindamas du skirtingus požiūrius, autorius aiškiai simpatizuoja nusistatymui, kad išsilavinus privalu grįžti į tėvynę pas vargo brolius ir nešti naudą „savo motinai tautai".

Tad ir nenuostabu, kad P. Višinskis, karštai kibęs į visuomeninio darbo ir lietuvių kultūros dirvonus, kaip ir kiti anuometinio tautinio sąjūdžio aktyvistai, ėmėsi plačios veiklos, kurioje svarbi vieta teko liaudies švietimo ugdymui. Nacionalinės priespaudos ir spaudos draudimo metais praktiški liaudies švietimo reikalai (mokymas gimtąja kalba, draudžiamos spaudos parūpinimas, tautinio susipratimo aktyvinimas ir pan.) rodėsi itin reikšmingi. Tai buvo tautos išlikimo garantas, išsivadavimo iš carizmo jungo prielaida.

P. Višinskis anksti tapo lietuviškos spaudos platintoju, lietuvių kalbos mokytoju. Gimnazistas, studentas, mokantis kitus ir skleidžiantis šviesą, — tai naujo tipo daraktorius. Privačiomis pamokomis jis užsidirba pragyvenimui, bet kartu stengiasi grąžinti inteligento skolą gimtinei — yra žinoma, kad išmokė skaityti ir rašyti savo kaimo vaikus bei suaugusius. Antai ir J. Žymantienės-Žemaitės vaikai laiškuose dėkoja už išmokymą rašyti, kreipiasi į jį „Mokytojau". Vėliau P. Višinskis dirbo turtingose šeimose namų mokytoju,— tai gana specifinis darbas anuometinėse sąlygose,— ir turėjo gerą renomė. Tad mokytojavimas yra jo profesija (tik vėlesniais metais ją pakeitė laikraštininko, leidybininko darbas). P. Višinskio inteligencija, didelis jautrumas, taktas, aukšti doroviniai principai (šiuos charakterio bruožus pabrėžia jį pažinojusieji žmonės) kartu yra ir tikro pedagogo bruožai. O dar ta ypatinga jo asmenybės įtaiga — sugebėjimas patraukti, pasak G. Petkevičaitės-Bitės, tiesiog hipnotizuoti žmones,— leidžia spręsti P. Višinskį buvus ne vien kultūringą, kvalifikuotą, bet galbūt ir talentingą pedagogą. Gaila, kad nėra jokių jo buvusių mokinių paliudijimų apie P. Višinskio pamokas. Tačiau vis tiek jo mokytojavimas turi didesnę išliekamąją, negu vien biografijos fakto, prasmę. Kad P. Višinskis turėjo savo mokymo sistemą, dirbo kūrybiškai, ieškojo naujų metodų, atsispindi jo laiškuose M. Pečkauskaitei, ypač 1899 12 18 laiške, kuriame jis dalijasi pedagoginiu patyrimu, duoda patarimų. P. Višinskis griežtai nusistatęs prieš kalimo principą, užtat laiko būtina aktyvinti vidines vaiko jėgas: sužadinti norą mokytis, bet neperkrauti proto, padėti mokiniui pačiam suprasti naują medžiagą, kad atsirastų pasitikėjimas savo jėgomis, kad pasidarytų įdomu. Šio laiško mintys rodo, kad P. Višinskis darbe rėmėsi vaiko psichologijos pažinimu, nuoširdžiu mokytojo ir mokinio kontaktu. Jo metodika — logiškai nuoseklus žinių perteikimas, einant nuo lengvesnio prie sunkesnio. Jo pedagogikos esmė — įgimtų gabumų ugdymas (kiekvieną normalų vaiką galima išmokyti), tiktai mokymą reikia individualizuoti. Svarbiausia, kaip dėsto P. Višinskis minėtame laiške, kad mokymas „neprislėgtų dvasios, bet ją pažadintų, pakeltų ir išaukštintų"3, nes vaikų dvasia dėl netinkamo auklėjimo dažnai esti prislopinta. Šitokias mintis, P. Višinskio bičiulio P. Avižonio liudijimu, jis, matyt, bus perėmęs iš Peterburgo universiteto labai autoritetingo profesoriaus Leshafto, tačiau kai kas padiktuota ir jo paties nuojautos bei pedagoginės-psichologinės patirties. Galima pasidžiaugti, kad pedagogika jam nebuvo sustingęs mokslas, jis ir M. Pečkauskaitę ragino eksperimentuoti, rasti savo kelią. Daugelis minčių skamba visai nūdieniškai.

P. Višinskis skatina ir remia kitų pedagogines pastangas (M. Pečkauskaitės, J. Jablonskio), pats skleidžia gerų idėjų. O kartu visąlaik energingai kovoja prieš liaudies tamsintojų ir kai kurių klerikalų, kuriems „litvomanija" reiškė vien bedievystę, veiklą. Esminį liaudies švietimo pagerinimą jis sieja su carizmo nuvertimu. Į kovą už laisvą lietuvišką mokyklą įsitraukia ir P. Višinskio iniciatyva įkurta Lietuvių demokratų partija. O 1905 m., susidarius revoliucinei situacijai, P. Višinskis labai radikaliai kviečia uždarinėti cerkvių parapines mokyklas, steigti lietuviškas, pradėti plačiai rengti mokytojus, atkurti universitetą ir pan.4

Reikšmingiausias momentas P. Višinskio pedagoginėje veikloje — elementorių rengimas. Elementorius yra kelio į išprusimą ir išsilavinimą pradžia. Natūralu, kad spaudos draudimo gadynės kultūrininkams rūpėjo duoti gerą pagrindą žmogaus bei tautos formavimuisi, tad intensyviai ieškota, kuo pakeisti „graždanka" leidžiamus elementorius. Tikras įvykis buvo „Varpe" paskelbtą konkursą laimėjęs ir nelegaliom sąlygom 1895 m. išleistas Aišbės (A. Kriščiukaičio) „Naujas elementorius", skirtas daraktorių mokykloms ir namų mokymui. Tačiau P. Višinskis 1900 m. rašo kritišką Aišbės elementoriaus recenziją, nusivylęs, kad jo tekstai surankioti iš L. Tolstojaus „Naujosios abėcėlės". Po metų, 1901 m., aptardamas „Lietuvos ūkininkų kalendorių", P. Višinskis piktinasi dėl čia pateikiamų pernelyg puošnių, ornamentuotų alfabeto raidžių, anaiptol nepadedančių kuo greičiau išmokti skaityti. Ir vienu, ir kitu atveju regime principus, kuriais P. Višinskis stengsis pagrįsti savąjį elementoriaus variantą.

Po spaudos draudimo panaikinimo, 1905 m., išleidžiami bent keli įvairių autorių elementoriai, tarp jų ir P. Višinskio „Elementorius arba skaitymo ir rašymo mokslas". Jis iliustruotas, skiriamas jau lietuviškai mokyklai. Patraukia dėmesį švietėjiškas šūkis viršelyje „Šviesa ir mokslas — tai mūsų galybė" ir „Tėvams ir mokytojams patarimai", kuriuose jaučiamas didelis rūpinimasis vaikų pradžiamoksliu: patariama negąsdinti, neskubinti, o stengtis, kad vaikas suprastų, nes tuomet mokymasis „eis vis lengvyn ir lengvyn".

Šiame elementoriuje kaip praeito etapo atsisakyta senų slebizavimo, kalimo metodų. Supažindinimas su garsu ir pradinis skaitymas pateikti naujovišku analitiniu-sintetiniu garsų metodu, pranašesniu už senesniuosius, o iš esmės taikomu pradiniame mokyme ir mūsų dienomis. Analitinio-sintetinio garsų metodo pagrindus Rusijoje įtvirtino pedagogas K. Ušinskis, o Lietuvoje jo taikymo pradininku laikytinas P. Višinskis5. Ir kitu požiūriu aptariamasis elementorius buvo originalus: parinkti lietuviški meniški tekstai iš Žemaitės raštų, iš tautosakos, vyrauja demokratinė auklėjamoji mintis. Kaip tvirtina pedagogikos mokslininkai, P. Višinskio elementorius „buvo žymiai geresnis už visus kitus 1905 m. išėjusius elementorius ir buvo naudojamas mokyklose iki pirmojo pasaulinio karo"6. Tiesą sakant, yra žinoma, kad ir 1918 m. G. Petkevičaitė-Bitė iš jo dar mokė suaugusius.

Buvo parengti ir išleisti dar du P. Višinskio elementoriai („Mokėdamas skaityti, gali greit išmokti rašyti", 1906 m. ir „Mažas elementorius", 1907 m.), tačiau jie neprilygo pirmajam savo populiarumu — šis pakartotas net 6 kartus.

P. Višinskio, kaip liaudies švietėjo, darbų apžvalga būtų nepilna be jo švietėjiškos leidybinės veiklos — draudžiamų laikraščių redagavimo ir platinimo, o vėliau vadovavimo „Šviesos" bendrovei, užsimojusiai leisti pigias knygeles liaudžiai, kartu ir jo paties parašytas brošiūras apie žmogaus teises, valstybės valdymą, konstituciją ir pan.

Unikalus literatūros istorijoje P. Višinskio darbas su lietuvių rašytojais iš esmės buvo taip pat švietėjo darbas, tarsi vadovavimas savotiškiems literatūros kursams: aiškino, mokė, stengėsi, kad suprastų, dosniai dalijo savo žinias ir laiką.

Taigi vien šiuo siauroku — liaudies švietimo — aspektu apžvelgę P. Višinskio veiklą, matome, kaip vaisingai jis pasidarbavo Lietuvos naudai. Švietimo ugdymas buvo kovos su carizmu dalis ir kartu kėlė bendrąjį kultūros lygį, aktyvino pedagoginę-metodinę mintį. P. Višinskis, pasinėręs į darbų sūkurį, sprendė daugiau praktinius to meto uždavinius, bet paliko ir vertingų didaktinių nurodymų, ir politologijos populiarinimo pavyzdžių. Gaila,.kad P. Višinskio elementoriai ir jo politiniai leidinukai nepateko į kol kas vienintelį kartą išleistus šio mūsų žymaus kultūrininko Raštus, tad šiandien yra tapę veik neprieinami, nežinomi. Ši nepagarba P. Višinskiui, darbštuoliui ir altruistui, turi būti ištaisyta.

1 Višinskis P. Kas tai yra konstitucija? — V., 1906. — P. 12.
2 Višinskis P. Raštai. — V., 1964. — P. 91.
3 Ten pat. — P. 372-375.
4 (Višinskis P.) Lietuviai, neapsileiskime // Ūkininkas.— 19.05. — Nr. 5.
5 Budzinskis J., Naujokaitis P. Lietuvių kalbos dėstymas pradinėse klasėse. — K., 1960. — D. I. —..P. 178.
6 Simaška K. Lietuviški elementoriai XIX a. pabaigoje — XX a. pradžioje // Pedagogika ir psichologija (LTSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai).— V., 1963. — P. 114.