Pirmieji Povilo Višinskio skaitymai

Turinys

E.Motieka. P.Višinskis Didžiajame Vilniaus seime

Dabar sunku pasakyti, kiek metų sunkiai sergančiam Povilui Višinskiui atėmė 1905 m. revoliucinis sąjūdis. Aišku tiktai, kad tautinei revoliucijai P. Višinskis atidavė paskutines jėgas. Ypač daug jų pareikalavo 1905 m. lapkričio 21-22 (gruodžio 4-5) d. įvykęs Didysis Vilniaus Seimas.

1905 m. lietuvių tautinio judėjimo priešakyje stovėjo dvi partijos — Lietuvos Socialdemokratų partija (LSDP) ir Lietuvos Demokratų partija (LDP), o kartu ir besiformuojanti tautininkų visuomeninė politinė srovė. Visos šios grupuotės reikalavo Lietuvos politinės autonomijos Rusijos imperijos sudėtyje, nuomonės skyrėsi tik dėl priemonių šiai autonomijai pasiekti. P. Višinskis, kairiojo LDP sparno lyderis, buvo ryžtingų politinių priemonių šalininkas. Tautininkams J. Basanavičiui ir J. Kriaučiūnui sumanius surengti Lietuvių suvažiavimą, P. Višinskis pradžioje pritarė šiai idėjai. Jis buvo išrinktas į suvažiavimo Organizacinį Komitetą (toliau — OK) ir kaip LDP atstovas parengė „Atsišaukimo į lietuvių tautą" projektą, kuriame buvo išdėstyta ir būsimojo suvažiavimo programa. Kitą projektą parengė J. Basanavičius. P. Višinskio pasiūlytame variante buvo ryškesni politiniai ir socialiniai akcentai. Jis teigė, jog lietuviai turį pasinaudoti palankia situaciją ir išsikovoti maksimumą politinių teisių. J. Basanavičiaus kreipimasis buvo kur kas atsargesnis, daugiau skirtas kultūros reikalams1. Kilus aštriai diskusijai, nutarta, remiantis abiem projektais, parengti kompromisinį variantą. Vis dėlto jame vyravo J. Basanavičiaus teiginiai, nors buvo įtraukta ir keletas P. Višinskio pasiūlymų.

P. Višinskis, viename OK posėdžių susikirtęs su J. Basanavičium, atsisakė toliau dalyvauti OK darbe, ir LDP jo vietoje išrinko J. Vileišį. Ši kova dėl programos pakeitė ir P. Višinskio nusistatymą. LDP CK plenume, įvykusiame 1905 m, spalio pabaigoje, jis pasisakė prieš LDP dalyvavimą Lietuvių suvažiavime, motyvuodamas tuo, kad tik „revoliuciniu keliu bus galima ką laimėti"2. Vis dėlto kitiems LDP CK nariams — A. Smetonai, F. Bortkevičienei, J. Vileišiui — pavyko jį perkalbėti, ir LDP įsitraukė į suva¬žiavimo organizavimą. Minėtas P. Višinskio pasisakymas, matyt, reiškė ne pačios Lietuvių suvažiavimo idėjos neigimą, o nepasitenkinimą tau¬tininkų poziciją išreiškusia (t. y. J. Basanavičiaus) programa. Tai patvirtina ir tas faktas, kad, atsisakęs dalyvauti OK darbe, P. Višinskis prašė F. Bortkevičienę nepraleisti OK posėdžių ir reguliariai jį informuoti apie šią veiklą3.

Nors ir atrodo keista, tačiau suvažiavimo parengimo laikotarpiu — iki 1905 m. lapkričio mėn. pabaigos — OK palaipsniui priėmė P. Višinskio programą. Apskritai ši tautininkų ir LDP konfrontacija buvo naudinga, nes radikalizavo tiek suvažiavimo programą, tiek ir pačius tautininkus, vadovavusius visiems parengiamiesiems darbams.

Konkrečiose suvažiavimo rengimo akcijose P. Višinskis mažai dalyvavo, nes lapkričio mėn. pradžioje kartu su LDP nariais K. Griniumi ir V.. Bielskiu išvyko į Maskvą — į Rusijos žemietijų ir miestų atstovų suvažiavimą, kur nesėkmingai bandė kelti Lietuvos autonomijos klausimą. Iš Maskvos grįžo stipriai persišaldęs, tačiau į ligą nekreipė dėmesio ir rengė LDP organo „Lietuvos ūkininkas" pirmąjį numerį. Iki suvažiavimo taip ir nepasveiko.

Lapkričio 21 (gruodžio 4) d. prasidėjusiame Lietuvių suvažiavime buvo atstovaujamos visos lietuvių politinės partijos ir grupuotės: LSDP, LDP, bebaigiančios formuotis Tautiškoji lietuvių demokratų partija (tautininkai), Lietuvių krikščionių demokratų partija (LKDP) ir Lietuvos valstiečių są¬junga (LVS; tiesa, ji kūrėsi kaip autonominė LDP organizacija). Suvažiavime smarkiai konfrontavo kairieji (LSDP), pasisakę už ginkluotą kovą prieš caro valdžią, ir dešinieji (LKDP ir tautininkai), propagavę daugiau parlamentinės kovos būdus ir kritikavę LSDP dėl nepakankamo dėmesio kultūros problemoms. LDP ir LVS faktiškai atliko šių dviejų srovių taikintojų misiją. LDP kone viso seimo metu vedė derybas su LSDP, kad ši negriautų seimo. Ypač aktyvūs buvo P. Višinskis ir A. Bulota, karštai remiami F. Bortkevičienės, demokratų jaunimo (t. y. LVS) ir LSDP nario S. Kairio, kuris visaip stengėsi nuraminti savo šalininkus4.

Sunku tiksliai pasakyti, kiek kartų P. Višinskis kalbėjo seime, tuo labiau, kad jam dažnai teko taikyti kraštutines nuomones, raminti įsikarščiavusius kalbėtojus. Seimo pradžioje P. Višinskiui pasiūlius darbotvarkę, dauguma pasisakė prieš ją, motyvuodami, kad ji per smulki, susidedanti iš daugiau kaip 20 punktų, ir seimas nespėsiąs tiek klausimų išnagrinėti5. Yra žinoma, kad P. Višinskis pasakė keturias ilgesnes kalbas, iš kurių svarbiausia buvo apie Lietuvos autonomiją. Kalboje svarstyti būdai šiai autonomijai pasiekti, aptartos jos ribos. Be to, jis kalbėjo apie minėtąjį Maskvoje įvykusį suvažiavimą, apie svetur gyvenančios lietuvių inteligentijos priedermę sugrįžti tėvynėn, apie Lietuvos mokyklų problemas ir kt. Kartu su socialdemokratais M. Biržiška ir S. Kairiu P. Višinskis kai kuriuos pasisakymus vertė į lenkų kalbą6. Mat seime dalyvavo nemaža lietuviškai nesuprantančių Vilniaus miesto darbininkų, ūkininkų iš Vilniaus bei Gardino gubernijų ir apie keliasdešimt dvarininkų, tarp kurių buvo nemokančių lietuvių kalbos.

Vis dėlto labiausiai P. Višinskis suvažiavimo dalyviams įsiminė atlikdamas taikintojo funkcijas. Jau seimo metu jam prigijo „angelo sargo" pravardė. Antrąją seimo dieną jis kelis kartus primygtinai kvietė susirinkusius neeikvoti jėgų beviltiškiems ginčams ir ruošti seimo rezoliucijas, nes, anot jo, bus amžina gėda prieš kitas tautas, išsiskirsčius po tokio gausaus susibūrimo be jokių nutarimų. P. Bugailiškis taip aprašo P. Višinskio elgesį seime: „Sėdėdamas netoli P. Višinskio, turėjau progos stebėti didelio įkvėpimo išraišką jo išdidžiame veide ir kartu širdgėlą. Jo išstojimai atrodė nelyginant gaisrininko veiksmai, tildant karščio ugnį; jis kimiu savo balsu šaukė prie susivaldymo, drausmės ir didžiausio vieningumo bendruose reikaluose, apeliavo į tautinę ir žmogaus savigarbą"7.

Taigi P. Višinskis nemažai prisidėjo, kad būtų priimti garsieji Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimai, pripažinę caro vyriausybę svarbiausiu lietuvių tautos priešu, reikalavę lietuviškos mokyklos ir administracijos, o svarbiausia — Lietuvos autonomijos su seimu Vilniuje. Kokią reikšmę pačiam P. Višinskiui turėjo Didysis Vilniaus Seimas, galima spręsti iš F. Bortkevičienės žodžių: „Buvo matyti, kokį gilų įspūdį jam padarė tas viso krašto susibūrimas. Paskui, po keletos mėnesių, mirdamas, kliedėjo seimu, šaukė prie vienybės, prie darbo"8.

P. Višinskis su L. Gira buvo vieninteliai stenografavę Lietuvių suvažiavime pasakytas kalbas. Ši medžiaga išliko. Be to, jis vienas iš pirmųjų įvertino Didįjį Vilniaus Seimą tik ką pradėto leisti „Lietuvos ūkininko" pirmajame numeryje9. Jau pats šio straipsnio pavadinimas — „Pirmutinis Didysis Lietuvių Suvažiavimas Vilniuje" — nusako P. Višinskio požiūrį į Lietuvių seimą. Tai prisidėjo prie to, kad kuklus pirminis šio seimo pavadinimas (Lie¬tuvių suvažiavimas Vilniuje) pamažu transformavosi į kitą, turintį gilesnę semantinę prasmę (Didysis Vilniaus Seimas). Si P. Višinskio publikacija yra ne aprašomojo, kaip L. Giros ar J. Basanavičiaus pirmieji straipsniai po suvažiavimo, o vertinamojo pobūdžio. Iš esmės tai buvo seimo narių aiškinimas, akcentuojant didžiulę jo reikšmę lietuvių, tautos gyvenime, kartu pabrėžiant ir šių nutarimų nekonkretumą. Apie savo vaidmenį suvažiavime P. Višinskis net neužsiminė.

1 Bortkevičienė F. Povilas Višinskis // Lietuvos Ūkininkas.— 1930 .1.1 27.— Nr. 48. Būtėnas J. Povilas Višinskis.— K., 1936.— P. 106
2 Gabrys J. (Gabrys-Paršaitis J.). Didysis Vilniaus Seimas ir jo reikšmė Lietuvai// Naujoji Romuva.—1937.—Nr.3.—P.55.
3 Bortkevičienė F. Didžiojo Vilniaus Seimo laikų ūpas // Lietuvos žinios.—1925 12 06-Nr.276
4 Gira L Didysis Vilniaus Seimas // Lietuvos Aidas.—1917 10 06.— Nr. 12; 11 08.— Nr 26. Basanavičius J. Iš Didžiojo Vilniaus Seimo istorijos.— V., 1925.— P. 14, 15 ir kt.
5 Klimaitis Pr. Didysis Vilniaus Seimas // Židinys, XIII.—1931.—Nr. 2.—P, 149-150. Kairys S. Tau, Lietuva.—Boston, 1964.—P. 86.
6 Gira L. Lietuvių susivažiavimas Vilniuje // Vilniaus žinios.—1905 11 23 (1,2 06). — Nr. 275; 1124 (12 07).—Nr. 276 ir kt.
7 Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliai // Lietuvos MA Lietuvių kalbos ir literatūros instituto rankraščių skyrius (LKLI RS).
8 Bortkevičienė F. Neklaidinkit visuomenės // Lietuvos Žinios.—1930 12 10.— Nr. 281.
9 Višinskis P. Didysis Lietuvių susivažiavimas Vilniuje // Lietuvos Ūkininkas.— 1905 12 01 (14).— Nr. 1.—P. 3-7. Višinskis P. Vilniaus seimo užrašai // LKLI RS, F. 1-682