Pirmieji Povilo Višinskio skaitymai

Turinys

R.Miknys. P.Višinskis ir Lietuvos nepriklausomybės idėja

P. Višinskį pažįstame kaip lietuvių demokratinės visuomenės ir kultūros veikėją, publicistą ir literatūros kritiką, tačiau nepalyginti mažiau — kaip politiką, ideologą. Šis klausimas vertas plačių studijų, todėl nepretenduojame į išsamią P. Višinskio — politiko ir ideologo — veiklos analizę, o tik siekiame minėto klausimo kontekste pažvelgti į taurią asmenybę ir parodyti, kad tokios studijos yra ne tik galimos, bet ir būtinos.

Žinomas istorikas V. Trumpa yra pastebėjęs, jog pirmasis politinės Lietuvos nepriklausomybės idėją (turima galvoje modernios, tautinės valstybės samprata — R. M.) iškėlė J. Šliūpas, o jos įgyvendinimui teorinius pamatus padėjo P. Višinskis, perkėlęs ją į politinę programą1. Paradoksalu, kad apie tai iki šiol niekur plačiau nekalbėta, nors P. Višinskis ir buvo tas asmuo, kuris tarsi pastatė ženklą, žymintį siauro takelio ir tiesioginio kelio, vedančio į Vasario 16 d. aktą, pabaigą ir pradžią.

Iki tol jo pirmtakai ir bendražygiai varpininkai su V. Kudirka priešakyje Lietuvos nepriklausomybės idėją buvo įsisąmoninę kaip romantinį polėkį, kaip savo veiklos kelrodę žvaigždę. Šią idėją jie puoselėjo tarsi tik ką užsimezgusį žiedo pumpurą nuo šiaurės-rytų vėjo atgrasaus dvelksmo. Pasak K. Griniaus, apie ją buvo užsimenama retkarčiais privačiuose pokalbiuose, kai kada varpininkų suvažiavimuose, bet viešai (per spaudą) neprabilta . Sunkiomis Rusijos imperijos kolonizacinės, rusifikacinės politikos sąlygomis jų dėmesys buvo sukoncentruotas į dienos; uždavinius: tautinės savimonės žadinimą per nelegalią spaudą, švietimą, kovą už lietuvių spaudos legalizavimą, už nacionalinę mokyklą, siekiant palankesnių sąlygų tautinei kultūrinei veiklai. Buvo tikimasi, kad ši veikla subrandins ateityje prielaidas ir atviram politiniam veikimui. Tiesa, nuo 1895 m. ėmė reikštis varpininkų radikalusis sparnas, kurio atstovai (K. Grinius, J. Bagdonas, S. Matulaitis) ragino stoti į atvirą politinę kovą prieš carizmą kaip sistemą, t.y. kelti valdžios pakeitimo klausimą, nes iki tol vykęs tautinis judėjimas tik konfrontavo su oficialiąja politika, konfliktavo su ja neakivaizdiniu būdu. Tačiau konkretesni šios politinės veiklos apmatai dar nebuvo suformuluoti, nes senosios linijos šalininkai daugiausia V. Kudirkos autoriteto dėka gynė savo pozicijas. Po V. Kudirkos mirties (1899 m.) iniciatyvą varpininkų veikloje perėmė radikalai. Jų nuostata buvo aiški: tik politiniai pertvarkymai Rusijoje ir Lietuvoje gali užtikrinti tolesnę lietuvių tautos egzistenciją. Neabejotinu varpininkų lyderiu tapo P. Višinskis, 1901—1906 m. suformulavęs nuoseklią politinės veiklos programą. Tad kokie jos pagrindiniai bruožai?

Svarbiausia, kad pirmą kartą lietuvių politinės minties istorijoje programos bei išeities taškas ir pagrindas buvo politinės Lietuvos nepriklausomybės idėja. Iki P. Višinskio niekas taip aiškiai jos nėra išreiškęs. 1901 m. „Varpo" penktame numeryje paskelbtame jo straipsnyje „Credo. Kilk ir kelk!" buvo pažymėta: „Mūsų idealas: laisva, neprigulminga Lietuva, nusikračiusi nuo svetimų ir savų despotų, pamynusi po kojų tamsybes, išvien su kitomis liuosomis tautomis rūpinasi apie pagerinimą savo ekonomiškojo būvio ir žengia pirmyn..." Tai buvo ne euforijos apimto idealisto, kaip į P. Višinskį žiūrėjo kai kurie jo bendražygiai (J. Bagdonas), o pragmatiško politiko sentencija. Joje be jokių išlygų buvo akcentuojamas demokratinis būsimos valstybės pobūdis, nes tik į tokią valstybę vedė tuometinis lietuvių tautinis atgimimas, kuris iš esmės buvo liaudinis, demokratinis. Šitai puikiai suvokė P. Višinskis.

1902 m. Lietuvos nepriklausomybės idėja daugiausia P. Višinskio pastangų, dėka pakilo į naują, aukštesnę politinę plotmę. Tais metais jis aktyviai dalyvavo organizuodamas varpininkus į Lietuvių demokratų partiją (LDP), kurios suvažiavimas įvyko Dabikinėje spalio 17 d. Ši jo veikla buvo tiesiogiai skirta aptariamos idėjos įgyvendinimui. Jau tuomet P. Višinskis, vienas iš nedaugelio, suprato, jog politinių partijų kūrimas — būtinas, žengiant pasirinktą kryptimi. Tik taip buvo galima pakreipti tautinį judėjimą aiškia politine vaga ir įtraukti į jį kuo platesnę Lietuvos visuomenę. „Tautinės vienybės" lozungas, kurį aktyviai propagavo ir gynė varpininkai, P. Višinskio nuomone (priešingai kitiems), yrą visiškai suderinamas su lietuvių politinių partijų kūrimusi, nes jas visas vienija pagrindinis tautos tikslas — politinis Lietuvos atgijimas. Kaip partijos programa pirmą kartą tiesiai, be jokių užuolankų,šis tikslas ir išsakytas LDP programos projekte (1902 m.), kurį parengė P. Višinskis, padedamas J. Vileišio: „Laisva ir nepriklausanti kitoms tautoms Lietuva — tai tolimas siekis mūsų Lietuvių Demokratų Partijos"3. Taigi partija buvo kuriama kaip politinis idėjos realizavimo įrankis. Būdamas vienu iš pagrindinių šios partijos ideologų, P. Višinskis stengėsi kuo konkrečiau apibrėžti Nepriklausomos Lietuvos sampratą, nusakydamas valstybės ribas, valdymo pobūdį: .....mūsų politiškas idealas — nepriklausoma Lietuva jos maždaug etnografiškose ribose, pačių gyventojų valdoma su Seimu Vilniuje. Jos vyriausybės, įstatymdavystės, teismo etc. priedermes pildantieji privalo būti renkami visuotinu, lygiu, slaptu ir betarpišku balsavimu visų suaugusių Lietuvos gyventojų be atžvilgio į tai, ar lietuvis, ar žydas, ar lenkas, ar katalikas, ar liuteris, ar vyras, ar moteriškė..."4

Kaip taikliai pastebėjo V. Trumpa, P. Višinskis palaikė nacionalinės demokratijos sampratą, pagal kurią vadovaujantis vaidmuo, kuriant valstybę ir ją sukūrus, turėjo atitekti tiems, kurie geriausiai supranta lietuvių tautos interesus. Taigi jis rėmė LDP programos projekte įrašytą šūkį: Lietuva — lietuviams! Tačiau tai jokiu būdu nereiškė, jog gali būti diskriminuojamos tautinių mažumų teisės, nes, pasak P. Višinskio......žydai, vokiečiai, latviai,,-rusai, lenkai, totoriai ir kiti, kuriuos likimas atnešė į Lietuvą, — yra Lietuvos gyventojai, ir jiems turi būti užtikrintos lygios su lietuviais tiesos..."5 Demokratijos garantu turėjo būti asmens laisvė, apimanti viską nuo politinių, religinių ir kt. pažiūrų iki tautinio apsisprendimo laisvės. Visu tuo turėtų būti grindžiamą tautos ir krašto laisvė. Toks buvo P. Višinskio Nepriklausomos Lietuvos modelis.

Jį įgyvendinant P. Višinskis, atsižvelgdamas į egzistuojančias realijas, numatė pereinamąjį laikotarpį, kur svarbiausias momentas turėjo būti politinės Lietuvos autonomijos (etnografinėse ribose) iškovojimas. 1905 m. jis rašė: .....Šiądien dar nesame pasirengę atsiskirti nuo rusų valstybės, o jau galime pasitikėti, kad autonomijos reikalavimą dabar jau daugelis gali paremti, kad tas reikalavimas jau pribrendęs "6. Šiame etape jis Lietuvą matė Rusijos demokratinėje federacijoje. Lietuvos autonomijos idėja — dar vienas jo formuluotos politinės programos akcentas. Tarp kita ko, pirmą kartą Lietuvoje ji taip pat buvo užfiksuota minėtame LDP programos projekte ir, aišku, ne be P. Višinskio lemiamos įtakos. Be to, straipsniai „Varpe", veikla LDP CK, Rusijos žemietijų ir miestų veikėjų suvažiavime Maskvoje (1904 m. spalio 7-8 d.), Vilniaus „autonomistų" sambūriuose, organizuojant Vilniaus Didįjį seimą ir seimo metu, rodo, kiek. daug jėgų jis įdėjo realizuodamas šią idėją. Jo įsitikinimu, politinė Lietuvos autonomija turėjo tapti pagrindu ateities demokratinei Lietuvai.

Ar galvojo jis apie kelius ir būdus politinei Lietuvos nepriklausomybei pasiekti? Taip. Jie buvo siejami su liberalizacijos procesais, demokratijos įsigalėjimu pasaulio, Europos valstybių bendrijoje, o visų pirma Rusijoje. Pirmasis žingsnis į šią situaciją turėjo būti carinio režimo žlugimas, kaip Rusijos imperijos tautų bendros politinės kovos išdava. Neatsitiktinai ne kartą P. Višinskis yra pažymėjęs: .....mes ne tik neturime tiesos neapkęsti maskolių tautos, bet privalome eiti išvien su jos apšviestūnais prie vieno siekio — apšviest žmones, ir su jų pagelba nuverst despotišką valdžią..."7

Likimas P. Višinskiui nebuvo gailestingas, ir jis nesulaukė tos dienos, kai idėja tapo realybe. Užtat mes galime pasakyti, kad ši realybė ne visada atitiko jo idealą ir, matyt, kaip tik todėl pati gerokai prisidėjo prie savo žūties. Todėl ir verta šiandien vėl prisiminti P. Višinskio idealą, kad būtų galima išvengti, nekartoti anksčiau padarytų klaidų.]

1Trumpa V. Lietuvos nepriklausomybės idėja // Lietuva XIX-ame amžiuje. — Chicago, 1988.—P. 138.
2 Grinius K. Atsiminimai ir mintys.—Tūbingen, 1947.—T. 1.—P. 170-172.
3 Programas Lietuvių Demokratų partijos (projektas) // Varpas.—1902.—Nr. 12.— P. 258.
4 Demokratas [Višinskis P. ]. Demokrato balsas // Varpas.—1905.—Nr. 9/10.—P. 93.
5 Ten pat.
6 Ten pat.—P. 94.
7 Blinda [Višinskis P. ]. „Credo" (Tęsimas) // Varpas.—1901.—Nr. 6.—P. 61